Nuo skaudžios realybės atliekų rūšiavimo konteineriuose iki inovatyviausių tvarios pakuotės pranašysčių ir tvarumo kelyje dažnai kylančių pakuotės optimizavimo, dizaino, teisės niuansų – gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ įsteigto „Ateities pakuotės klubo“ suburti specialistai pabrėžia: norint užtikrinti pakuočių tvarumo pokytį, svarbu matyti pilną pakuotės paveikslą.
Visą straipsnį skaitykite čia.
„Ateities pakuotės klubo“ verslo pusryčiai jau tampa maža tradicija, kai kaskart pavyksta suburti vis didesnį ratą klubo narių ir pranešėjų, susirenkančių kartu aptarti visiems aktualių tvarumo temų, išgirsti įdomių pranešimų, padiskutuoti ar pasidalinti, kuo tvarumo keliu keliaujantys verslai gyvena šiandien ir kokia ateitis laukia pakuočių, į kurias pakuojami gaminiai kasdien – patiems įvairiausiems mūsų poreikiams.
Renginį, kurį moderavo tvarumu besidominčiam verslui jau puikiai pažįstamas Tvarių pakuočių vystymo konsultantas Juozas Baranauskas, paliečiant įvairias temas – antrinė-tretinė pakuotė / dizainas / teisė / atliekų tvarkymas / komunikacija / tvari pakuotė – piešėme pilną pakuočių paveikslą.
Už pranešimus dėkojame Beata Nicholson, Povilui Vaišnorui, Augustinui Paukštei, Vilmai Sabaliauskienei, Marinai Curko, Kęstučiui Gečui, Juozui Baranauskui. Už aktyvumą ir įsitraukimą į renginį – visiems dalyvavusiems svečiams.
„Gyvename besikeičiančioje visuomenėje, keičiamės patys, keičiasi ir sąmoningėja verslai. Vis labiau tikime tuo, kad keisdamiesi, nors ir labai pamažu, galime vis labiau įtakoti ateitį, o kasdien darydami net ir pačius mažiausius dalykus ilgainiui galime sukurti didelį rezultatą, – renginio metu kalbėjo Gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ Viešinimo ir marketingo vadovė Diana Ramanauskaitė. – Džiaugiamės, kad mūsų klientai, klubo nariai ir apskritai, vis daugiau lietuviško verslo kuria, inicijuoja, skaičiuoja, taiko užsienio šalių patirtį, klysta, bet bando iš naujo, moko kitus ir mokosi patys, o svarbiausia – ieško receptų, kaip pastatyti kuo tvirtesnius tvarumo pagrindus savo verslui, savo pirkėjams, savo vartotojams, savo darbuotojams ir gamtai – jau šiandien, o ne po kelių ar keliolikos metų“.
©mantasrepeckafoto
„Tvarumas mums dažnai padeda atidaryti duris. Kai pasakai, kad turi tvarų, įdomų produktą, užsakovai tave įsileidžia, išklauso. Net jei galiausiai pasirenkama įprasta gamyba ar įprasta kolekcija, būtent tvarus sprendimas vis dažniau sudomina ir padeda atkreipti dėmesį į mus“, – sako J. Šumskienė.
Beveik 2 mln. batų porų per metus Vilniuje pagaminanti įmonė, didžiąją dalį gaminių eksportuoja į Europos šalis ar kitus žemynus. Užsienyje „Palūtis“ prisistato ir nauju „Swampok” prekės ženklu. Tarp užsakovų – tiek prabangūs mados prekių ženklai, tiek ir prekybos ar specializuotos įmonės, pavyzdžiui, statybų verslas.
Visą straipsnį apie mūsų klientus – „Ateities pakuotės klubo“, šiuo metu vienijančio 45 Lietuvos įmones ir skatinančio Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalytis gerosiomis praktikomis šioje srityje ir stiprinti ekologinių iniciatyvų sklaidą Lietuvos versle ir visuomenėje – narius skaitykite „Verslo žiniose“.
Džiugu, kad mūsų „Ateities pakuotės klubas“ – iniciatyva, skatinanti Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalytis gerosiomis praktikomis šioje srityje ir stiprinti ekologinių iniciatyvų sklaidą Lietuvos versle ir visuomenėje, auga – pristatome dar vienus naujus klubo narius – UAB „Paliūtis“ (prekės ženklas Swampok).
Tai didžiausias lietinės avalynės gamintojas Šiaurės Europoje, veikiantis jau 27-nerius metus. Įmonė daugiausia lietaus batų gamina vaikams, taip pat nemažą dalį sudaro laisvalaikio botai suaugusiems ir specializuotų industrijų darbininkams.
„Paliūtis“: „Mus įkvepia gamta – lietus, purvas, pelkės. Visos šios gamtos išdaigos mus išmokė kurti guminius batus, kurie neleis Jūsų kojoms sušlapti“.
Apie tvarumo iniciatyvas įmonėje žvilgt: https://gamta.padarom.lt/lietaus-batus-gaminanti-imone/
Juozas Baranauskas
Šiame straipsnyje aptarsime skirtingas ateities tendencijas 2023-iesiems metams ir tolimesnei ateičiai. Dalis jų nėra jokia naujiena – pokyčiai vyko, vyksta ir vyks. Bet mes pažvelgsime kiek detaliau: kaip žiūrėti į kiekvieną iš jų, kokie pliusai ir minusai, kylantys neigiami inovacijų padariniai ir pakuočių kūrėjų daromos klaidos; kaip mes galime tas naujoves naudoti, kad tobulėtume tiek tvarumo, tiek verslo augimo atžvilgiu. Jeigu bus įdomus aptariamas pavyzdys ar norėsite gilintis į konkrečią temą, paspauskite ant tekste paryškintų vietų – rasite nuorodų į duomenų šaltinius ir platesnę informaciją.
Didelis sutrikimas: situacija gerėja ar blogėja?
Vieni išdidžiai sako, kad judame teisingu keliu ir situacija gerėja. Jie pateikia pavyzdžius, kaip pakuotes tampa lengviau perdirbti, mažėja įpakavimo dydis vienam produktui ir daugėja galimybių apsipirkti visai be pakuotės arba į savo atsineštą tarą. Vyriausybės visame pasaulyje apriboja vienkartines pakuotes vis griežtesniais įstatymais ar visai jas uždraudžia. Verslai gilinasi į kuriamus produktus, vis atskaitingiau juos tvarko, noriai dalinasi informacija su visuomene apie priimamus sprendimus ir apie tai, kaip žada tobulėti ateityje. Mokslininkai aktyviai dirba, kad sukurtų vis geresnių medžiagų, kurios nesekintų, neterštų ir nekaitintų planetos, bet kartu tarnautų žmonių interesams. Daugėja pilietinių iniciatyvų, skatinančių tvarkyti miškus, upelius ir vandenynus. Vartotojai vis sąmoningiau renkasi, ką ir kaip vartoti; jaunoji karta yra ypač susirūpinusi tvarumu ir daro spaudimą nusistovėjusiam linijiniam pagaminau – suvartojau – išmečiau ekonomikos modeliui.
Vos pasiklausius, apie ką kalba kiti, galime išgirsti visiškai priešingų ir baisių dalykų: vartojimas auga, daugėja pakuočių ir prognozės rodo, kad artimiausiais dešimtmečiais tai nepasikeis. Vienkartinių plastiko pakuočių atliekų pilni vandenynai ir kas antras pranešimas apie tvarias jų alternatyvas pradedamas gąsdinančiu faktu, kad 2050-aisiais metais vandenynuose bus daugiau plastiko negu žuvų. Vidutinis miesto pirkėjas, norėdamas sukurti mažiau pakuočių taršos, turi verstis per galvą, kad apsipirkęs kartu su kasdieniais produktais neparsineštų krūvos šiukšlių. O ir stengiantis būti atsakingam ir teisingai rūšiuoti pakuotes, kyla nemažai iššūkių – neaiškios sudėties dizaino kūriniai neturi jokių suprantamų žymėjimų ir instrukcijų, ką su jais daryti. Apstu statistikos, kuria teigiama, kad vartotojai skiria dėmesį tvaresnėms pakuotėms ir ieško geresnių alternatyvų, bet realių pardavimų duomenys rodo, kad tikrovėje šie skaičiai yra gerokai mažesni ir kai reikia atverti savo pinigines arba atsisakyti perteklinio patogumo, pirkėjai gražių žodžių nepaverčia darbais. Verslai drąsiai giriasi didingais, bet labai nekonkrečiais planais tapti nepriekaištingai tvariais, tačiau, atėjus laikui pristatyti rezultatus, vietoj nuodugnaus parodymo, kas pavyko, o kas – ne, pamiršta, ką buvo žadėję ir svaigsta apie naujus planus. Prekės ženklų pakuotės pilnos ekologiškumo šūkių, kurie dažnai po ekspertų ar net paprastų vartotojų analizės subliūkšta ir papuola į žaliojo smegenų plovimo (angl. Greenwashing) kategoriją. Mažmeninės prekybos, restoranų ir e. prekybos verslai giriasi testuojantys daugkartinius pakuočių modelius atliekų mažinimo tikslu, bet pasibaigus testavimo periodui neįdeda pastangų, kad tai taptų kasdienybėje prieinamu dalyku.
Nėra platesnio tvarumo paveikslo: kaltas žioplumas ar žaliasis smegenų plovimas?
Pakuotei gaminti sunaudojame krūvą medžiagų ir energijos, bet tada įsigyjame (kartais abejotinų) CO2 kompensavimo kreditų ir rašome, kad pakuotė yra „CO2 neutrali“. Renkamės augalinės kilmės pakuotes iš tolimų, mums egzotiškų šalių. Toks pirkinys skamba labai puikiai, tačiau ar tikrai gerai siųstis iš toli, neaiškiomis sąlygomis pagamintus įpakavimus? Kartais galime mažinti CO2 kiekį, bet didinti pakuotės neperdirbamumą. Galime kurti lengviau perdirbamas pakuotes, bet gaminti jas neatsižvelgdami į prastas žmonių darbo sąlygas. Galime netvarias pakuočių medžiagas keisti į perdirbamas, bet žaliavas pirkti iš teroristinės valstybės. Taigi siekiamybė turėtų būti ne gerinti vieną madingą pakuotės gamybos ypatybę, pavyzdžiui, paliekamą mažesnį CO2 taršos pėdsaką, bloginant kitas, tarkime, perdirbamumą. Tikslas yra tobulinti vieną pakuotės aspektą nekeičiant kitų arba netgi gerinti kelis vienu metu.
Dar didesnį chaosą neša skirtingų medžiagų „kovos“: neva visos medžiagos yra geresnės viena už kitą. Galima rasti tyrimų, kuriuose sakoma, kad tvariausia medžiaga pakuotėms yra plastikas; organizacijų, teigiančių, kad tai – popierius, kiti tą patį kalba apie stiklą ar metalą. Neretai net nekalbama apie konkretų pritaikymą konkrečiam produktui ir sąlygoms. Pavyzdžiui, nutylima, kad šią medžiagą dėl jos savybių yra geriausia naudoti būtent šiems maisto produktams šiame regione, nes čia egzistuoja puiki infrastruktūra tai perdirbti; optimizuota gamyba medžiagų tiekimo, sunaudojamos energijos, biologinės įvairovės išsaugojimo atžvilgiu ir nėra tinkamesnių medžiagos alternatyvų apsaugoti patį produktą. Dažnai tiesiog imamas vienas, ypač siauras kriterijus: taip medžiaga palyginama su kitomis ir tada pripažįstama kaip geriausia.
Ar holistinio požiūrio į pakuočių tvarumą matysime daugiau šiais metais? Ar 2023 m. bus ypatingi? Abejoju. Kai kurių prekės ženklų kūrėjai, sąmoningai žinodami, kad plauna smegenis, toliau pardavinės produktus „naujausiose ir tvariausiose pakuotėse“; kiti, iš tikrųjų norėdami būti geresni, pasitikės pakuotes gaminančių kompanijų reklama ir priims sprendimus, eikvojančius daugiau energijos, neatsižvelgdami į tai, kad reklamuojamos pakuotės yra neperdirbamos / nekompostuojamos jų pardavimo vietose ir taip toliau. Visa tai daroma norint gero (arba puikiai žinant, kad darai blogiau), bet išsilavinimo stoka (arba lengvos reklamos siekis) šioje srityje priveda prie liūdnos realybės.
Bet nors ir abejoju, kad 2023 m. greitai progresuosime, manau, kad dėl išsilavinusių vartotojų ir vis griežtesnių įstatymų leidėjų judėsime į reikiamą pusę. Daliai žmonių yra visiškai neįdomu, ką patys vartoja ir kokią žalą daro aplinkai: nusipirkau, sunaudojau ir išmečiau. Bet kiti atidžiau renkasi, lygina, daug klausia – tokių vartotojų vis daugėja. Ir jeigu jie mato, kad gamintojas perteklinai pakuoja, meluoja apie savo „žalumą“ – renkasi kitą prekės ženklą, iš „tvarių” sprendimų pasijuokia su draugais arba net patys atakuoja prekės ženklų kūrėjus socialinių medijų erdvėje ir dalinasi šia informacija su didesniu ratu vartotojų. Įstatymų leidėjai irgi mato, kad čia reikia aiškumo, nes realaus progreso nepasieksime tik su gražiais reklaminiais šūkiais apie tai, kad „labai mylime aplinką“.
Šventosios trejybės pažadai: pažadų daug, o laiko – mažai
Iki 2025 m. visos mūsų pakuotės jau bus perdirbtos, perdirbamos arba kompostuojamos, amen. Dar įtraukia ketvirtą punktą: arba daugkartinės. Prekės ženklų kūrėjai dar neprasidėjus naujajam dešimtmečiui, o kai kurie dar ir prieš COVID’o laikus dalino didelius pažadus ir pristatinėjo ambicingus planus 5-iems ir daugiau metų į priekį. Rinkodaroje tokie šūkiai skamba puikiai iki kol neartėja data, kai reikia parodyti, ką padarei. Bet klausimas yra ar iš tikrųjų bus pristatyti rezultatai, nepriklausomai nuo to, ar jie įgyvendinti pilnai, ar dalinai, ar visiškai susimauta. Dažnu atveju neįgyvendintus pažadus keičia nauji ir pažadų ratas sukasi (gaila, kad ne žiedinės ekonomikos ratas). Taip ne kartą buvo su didelėmis korporacijoms ir jų prekės ženklais, kai besidomintys ekspertai ar vartotojai ištraukia seniai duotus, bet pamirštus pažadus, o vėliau atranda, kad jau duoti ir nauji, labai panašūs įsipareigojimai, tik žinoma, su užrašyta vėlesne data.
Įdomia istorija šia tema 2023 m. apžvalgoje pasidalino pakuočių internetinis portalas Dieline. Kavos tinklas Starbucks dar 2008 m. paskelbė, kad iki 2015 m. sukurs perdirbamus vienkartinius kavos puodelius. To jie nepadarė, pažadas buvo pamirštas ir 2015 m. paskelbė naują žinią: iki 2025 m. visiškai atsisakys vienkartinių puodelių. Puiku, žiūrėsime, kaip seksis šį kartą.
Žiedinę pažadų tvarką tik dar labiau patvirtina dar visai neseniai, 2022 m. pab., išleista „New Plastics Economy Global Commitment“ pažangos ataskaita, kurioje skelbiama, kad pasiekti išsikelto bendro tikslo greičiausiai nepavyks. Ataskaita išleista pačios Ellen MacArthur fondo, kuris 2018 m. subūrė beveik 300 bendrovių iš viso pasaulio. Jos reprezentuoja 20 % pasaulyje išleidžiamo į rinką plastiko gamintojų (dabar yra daugiau nei 500 bendrovių). Šiame sąraše yra tokios kompanijos kaip Unilever, Nestle, Pepsi, Coca-Cola, Mars. Įsipareigojimas skamba taip: „iki 2025 m. naudoti tik perdirbamas, kompostuojamas ar daugkartines pakuotes“.
Blogos naujienos yra tokios, kad iš šią kategoriją patenkančių pakuočių skaičius nuo 2019 m. iki 2021 m. išaugo nuo 63,2 % tik iki 65,4 %. Dar trūksta labai labai daug. Be to, naujo plastiko naudojimas ne mažėjo, o augo: 2018 m. – 2021 m. pakilo 2,5 %. Teigiami ataskaitoje minimi skaičiai: iš jau panaudoto ir perdirbto plastiko pagamintų pakuočių dalis išaugo nuo 4,8 % (2018 m.) iki 10 % (2021 m). Ataskaitoje yra ir pavienių prekės ženklų perliukų, kurių rodikliai yra labai geri, bet juos bendroje statistikoje atsveria kiti prekės ženklai, kurių rodikliai netgi blogėja. Įvardijama, kad labiausiai progresą stabdo tai, kad auga bendras naudojamų pakuočių kiekis, naudojamos lanksčios plastikinės pakuotės ir per mažai pritaikomi daugkartiniai pakuočių modeliai.
Iš įdomybių šia tema turime Aldi: jie patys visai sėkmingai pranešė, kad gali nepasiekti išsikelto tikslo iki 2022 m. galo visas savo pakuotes padaryti 100 % perdirbamas, kompostuojamas ar daugkartines. Kodėl sėkmingai? Nes jau dabar pasiekė 99 % ir pasiekti likusį procentą yra labai sunku. Sveikinimai su tokia nesėkme!
Popierinė banga
Sekantys pakuočių madas nuo plastiko bėga kaip nuo velnio. Ypač nuo kombinuotų medžiagų. Kai kuriais atvejais plastikinės pakuotės yra būtinos ir naudingos vien dėl atnešamos vertės produkto apsaugai, tiekimo grandinei, produkto išsilaikymui ir naudojimui, o kitais atvejais – visiškai nereikalingos ir perteklinės. Taigi daugelis juda link popierinių jų alternatyvų.
Ši inovacija vyksta ir Lietuvoje: pakuočių gaminimo įmonė „Vilpak“ prieš kurį laiką pristatė Halopack sprendimą: naudojant kartoną suformuojamas lovelis vaisių, uogų, paruošto ar šaldyto maisto produktams laikyti, o viduje yra ypač plona, lengvai nuplėšiama, plastikinė plėvelė. Tai leidžia turėti visiškai perdirbamą kartoninę dalį, nes ji lieka švari, o plastikinis barjeras apsaugo produktus iš vidaus ir vėliau yra išmetamas.
Pažiūrėjus į platesnes rinkas, galime matyti visišką popieriaus šėlsmą: be popierinių šokoladukų popierėlių ar šaldyto maisto pakuočių, rinkoje jau galime rasti ir popierinių namų chemijos tarų ar gėrimų butelių. Ar jie visi visiškai popieriniai? Ne visai… Kai Carlsberg pristatė savo pirmąjį popierinį butelį (o tai darė ir vis dar daro dėl svarios priežasties: gaminant pakuotes iš stiklo, kuriamas milžiniškas CO2 kiekis ), kilo nemaža pasipiktinimo banga, nes viduje buvo panaudotas barjeras iš plastiko: „koks tikslas pakeisti stiklą, kuris begalybę kartų gali būti perdirbtas, į kombinuotą šiukšlę, kurios vienintelė vieta yra deginimo įrenginiuose ar sąvartyne?” – klausė pasipiktinę internautai. Žinoma, tai buvo tik pirmojo pakuotės modelio ribota prototipinė partija, dabar jie jau išleido kelias bandymų iteracijas ir sprendimą žadą tobulinti toliau, kol pakuotė bus lengvai perdirbama popieriaus sraute. Nauja versija turėtų pasirodyti būtent šiais metais.
Dažnai visi šokoladukams, šaldytam maistui ir kitiems produktams naudojami popierinių įdomybių sprendimai, medžiagos gamintojų ar prekės ženklo kūrėjų teigimu, praeina plaušinimo testus – tai reiškia, kad medžiaga gali būti perdirbta kartu su popieriaus atliekomis. Dalis testų yra atliekami bendradarbiaujant su tokiomis įstaigomis kaip PTS ir kitomis laboratorijomis ar tyrėjais. Tarptautinė pakuočių ir popieriaus gaminimo įmonė Mondi atidarė savo testavimų laboratoriją Austrijoje, kur tiria, kaip yra plaušinami (perdirbami) jų skirtingi, inovatyvūs, daugiausia iš popieriaus kuriami gaminiai. Tai, kad tokie dalykai yra testuojami, o ne aklai teigiama, kad pakuotės yra perdirbamos – labai pagirtina, bet vartotojams ir ekspertams dar kyla nemažai abejonių ar visi šie sprendimai yra absoliučiai teigiami. Pirma abejonė – ar tikrai didžioji dalis perdirbėjų gali ir nori (t.y., ar ekonomiškai yra naudinga) perdirbti tokias medžiagas. Kita abejonė yra apie tai ar pritaikius inovaciją tam tikro tipo pakuotei, kuri iki šiol industrijoje buvo neperdirbama (pvz.: kombinuotiems riebių birių produktų maišeliams), ir tokiu būdu padarius ją galimą apdoroti kartu su popieriaus atliekų srautu, ji bus nusiųsta perdirbti. Atliekų tvarkytojai yra įpratę, kad tokio tipo pakuotės yra neperdirbamos ir ji bus išsiųsta deginti arba į sąvartyną. Bet kuriuo atveju, manau, kad visi šie pokyčiai yra teigiami net ir tada, jeigu taikant inovacijas yra padaroma klaidų, nes mūsų bendras tikslas yra pabėgti nuo neatsinaujinančių iškastinių medžiagų, neturinčių jokios vertės atliekų ir plastiko pilnų vandenynų. Taigi „popierinių sprendimų“ šiais ir ateinančiais metais matysime vis daugiau, tik prieš priimdami naujoves aiškiai įsivertinkime, kiek išeikvojame energijos, ar pakuotės nepadarome neperdirbamos ir, ar nenaudojame per daug medžiagų.
Daugkartinių pakuočių modeliai: ar girdime daugiau negu matome?
Daugelis daugkartinių pakuočių modelių, ypač mažmeninės prekybos vietose, lieka bandymų stadijoje: prekybos tinklai ima egzistuojantį daugkartinių pakuočių tiekėją, prisitaiko jo modelį arba sukuria savo ir paleidžia milžinišką kampaniją apie tai, kaip „Y prekybos tinklas taiko inovacijas, kad nutrauktų pakuočių keliamą taršą“. Problema ta, kad dažnai tai būna labai riboto dydžio ir laiko kampanija, pavyzdžiui, iš 1000 prekybos tinklo vietų naujovė pritaikoma tik keliose, vos keliems procentams prekių, kelis mėnesius. Kai kur šios specialiosios akcijos užsilieka ilgai, bet prekių asortimentas ir prekybos vietų skaičius išlieka maži. Tai atspindi ir „Global Commitment 2022 overview“ ataskaita, kurioje apskaičiuota netgi mažėjanti daugkartinių pakuočių naudojimo tendencija: 2018 m. – 2021 m. jų kiekis krito nuo 1,5 % iki 1.2 % skaičiuojant kokią svorio dalį iš visų rinkoje esančių pakuočių sudaro daugkartinės. Tokio procentinių dalių skirtumo nevadinčiau pokyčiu, nes koks jis buvo labai mažas, toks ir liko, bet matome, kad tos didžiųjų, pasaulinių prekės ženklų ambicingos antraštės, kurias galėjome matyti prieš 5-erius metus, netapo realybe. Žinoma, šiuos duomenis pateikusios organizacijos neparodo dalies vykstančių teigiamų pokyčių, pradedant nuo naujai atsidarančių Zero Waste prekybos vietų visame pasaulyje arba Zero Waste salelės jau egzistuojančiuose prekybos vietose (2021 m. pr. „Rimi“ atidarė tokias saleles keliose savo parduotuvėse), iki pirkėjų pasirinkimo tiesiog dalį produktų pirkti visai be pakuotės arba dėti į savo atsineštą tarą.
Bet startuoliams maži daugkartinių pakuočių naudojimo skaičiai nė motais – tokią veiklą įvairiausiems sektoriams siūlančių verslų skaičius auga kaip ant mielių. Loop modelis, kuris yra vienas pirmųjų šio sektoriaus žaidėjų, buvo nenugalėtas COVID’o higienos baimių ir toliau drąsiai plečia savo tinklą pasaulyje nuo mažmeninės prekybos vietų iki pristatymo į namus ar greitojo maisto restoranų – viskas tiekiama daugkartinėse pakuotėse. Kas domisi Zero Waste inovacijomis pakuotėms, puikiai žino Lietuvoje didžiąją dalį festivalių daugkartinėmis pakuotėmis aprūpinančius CupCup. Įvairios iniciatyvos, leidžiančios miestiečiams kavinėse ar dalyviams festivaliuose nepalikti beveik jokios taršos, kuriamos visoje Europoje: Estijoje turime Ringo, o Vokietijoje ReCup, veikiančius tūkstančiuose vietų ir siūlančius įvairiausius produktus nuo gėrimų iki daugkartinių alternatyvų maisto pristatymui į namus; su ypač stipriais konkurentais Vytal, kurie 2022 m. pab. per sutelktinio finansavimo programą susirinko beveik 3 mln. eurų iš 1700 investuotojų. Labiausiai nustebinęs faktas – jie turi ir daugkartines picų dėžes!
Šie modeliai plinta ir už maisto bei gėrimų industrijos ribų: daugkartinėmis e. prekybos siuntomis Europoje ir JAV rūpinasi RePack iš Suomijos, Packoorang iš Norvegijos, o JAV – LimeLoop iš Kalifornijos.
Atsiranda net tokių verslų kaip Looping. Teikdami paslaugas ne vartotojams, o kitiems verslams, daugkartinius sprendimus pritaiko ir statybų sektoriuje. Įdomus faktas: jų būstinė yra Norvegijoje, o gamybos padalinys – Lietuvoje.
Kokia ateitis ir tendencijos?
Greitų ir magiškų pokyčių nebus, viskas keisis po truputį, kol prekės ženklų kūrėjai ir gamintojai ginčysis, kuri medžiaga tvaresnė ir kodėl. Bus staigesnių šuolių, kai įsigalios nauji draudimai ir daryti pokyčius bus privaloma. Išgirsime naujų pakuočių tvarumui keliamų tikslų ir dalinamų pažadų, ypač iš didelių prekės ženklų. Šį kartą jie bus skirti ne 2025 m., o 2030 m. Kaip ir šiandien, bus daug giriamasi pasiekimais, kuriant „žalias“ pakuotes: dalis jų ir toliau bus abejotini, bet daugės verslų, detaliai besidalinančių situacija, pasiekimais ir vargais. Daugės informacijos ne tik apie tai, iš kokių medžiagų pakuotė yra pagaminta ir į ką gali būti perdirbta, bet vis daugiau būsime informuojami apie naudotos energijos rūšį ir pakuotės kūrimo sąlygas. Siekiant didinti pakuočių perdirbamumą, daugės vienalyčių medžiagų, nepriklausomai nuo to ar tai bus popierius, ar plastikas. Kompostuojamų pakuočių skaičius toliau augs, galbūt už kelių metų turėsime ir daugiau galimybių tokias pakuotes apdoroti (atskirai ar kartu su maisto atliekomis). Perdirbtos medžiagos bus naudojamos vis dažniau. Mažės pakuočių dydžiai, bus optimizuojamas svoris. Daugės pakuočių, jau pritaikytų e. prekybos kanalams – Amazon ir panašiose platformose. Tai mažins prekės ženklų kaštus, paprastu būdu didins tvarumą ir teigiamą vartotojų patirtį apsiperkant. Kai kurie dalykai bus tobulinami po truputį, bet matysime ir visiškai naujų gamybos modelių, keičiančių žaidimo taisykles, pavyzdžiui, daugkartines pakuotes maisto sektoriuje ar e. prekyboje. Matysime vis daugiau skaidrumą ir edukaciją skatinančių iniciatyvų, skirtų ne tik vartotojams, bet ir patiems prekių ženklų kūrėjams – daroma visa, kas įmanoma, kad tik būtų galima priimti geresnius sprendimus negu vakar. Tikėkimės, kad artėjanti žaliojo smegenų plovimo prevencinė tvarka, besimokantys vartotojai ir prekės ženklų kūrėjai atneš vis daugiau holistinio požiūrio į tvarias pakuotes.
Tai kaipgi yra? Kurie teiginiai teisingi? Vyksta labiau teigiami ar neigiami pokyčiai? Atsakymas: vyksta visi šie dalykai ir dalis jų prieštarauja vieni kitiems. Vienu metu gali koegzistuoti daug tendencijų, judėjimų ir vykti tiek teigiami, tiek neigiami reiškiniai. Juos lemia skirtingos rinkos, vartotojų grupės, įvairiai besielgiantys verslai, įstatymų leidėjai ir galybė kitų veiksnių ir žaidėjų. Vienos įmonės stengiasi tapti tvaresnėmis, kitos žaidžia žaliąją rinkodarą. Vieni vartotojai galvoja, kaip tapti sąmoningesniais, kiti, vos tik įgyja daugiau perkamosios galios, mano, kad gali sau leisti naudoti žemės resursus kaip tik geidžia. Nors vienos, viską apibendrinančios tendencijos nėra, vienas mums visiems universalus klausimas – kokie pasirinksime būti mes?
Net ir paties geriausio produkto šiuolaikiniai vartotojai nepirks, jei žinos, kad įmonė naudoja neperdirbamas pakavimo medžiagas, neatsakingai tvarko atliekas, neinvestuoja į aplinkai bei vartotojams draugiškus sprendimus.
Pokyčius verslui šiandien vis daugiau diktuoja vartotojas, kurie bet kurią dieną gali apsispręsti pirkti prekes tik perdirbamose pakuotėse arba tas, kurioms gaminti pakavimo medžiagų sunaudojama mažiau. Pramonės įmonėms persiorientuoti į tvarią gamybą prireikia kur kas daugiau laiko ir ryžto, bet jei yra tikslas – ilgainiui gimsta ir rezultatai.
Kaip į tvarumą investuoja mūsų klientai – „Biržų duona“, „Narbutas“, „Nartida ir Ko“, „EKKO LT“ – skaitykite.
Tvarių pakuočių vystymo konsultantas Juozas Baranauskas kartu su „Ateities pakuotės“ klubu šįkart:
Verslas, tiek sekdamas naujausias tendencijas, norint mokėti mažiau mokesčių, tiek iš tikrųjų siekiant būti tvaresniu, domisi, ką šia tema diskutuoja įstatymų leidėjai kartu su ekspertais visame pasaulyje – šiandien visais atvejais svarbiausia žinoti, kas laukia, ir būti informuotam apie galimybes – tada bus galima priimti brandžius, iš anksto apgalvotus sprendimus, taikytinus savo strategijai.
Visą straipsnį skaitykite.
Vanduo – ypatingai svarbus mums visiems. Ar kada susimąstėte, kad vandens išgavimas taip pat gali būti tvarus? „Ateities pakuotės“ klubo nariai – natūralaus mineralinio vandens gamykla „Uniqa“ – tiki, kad tvarumas lygu efektyvumui. Apie įmonės šiuo metu įgyvendinamus projektus tvaresnės aplinkos link – „Švarūs miestai“ reportaže: https://tv.lrytas.lt/laidos/svarus-miestai-svari-lietuva/2022/11/26/news/-svarus-miestai-svari-lietuva-2022-11-26-25293423
Vis dar gajus stereotipas, kad tvarios žaliavos ir pakuotės yra brangesnės, todėl didina produktų savikainą, gali atbaidyti vartotojus. Tačiau tai tik mitas, jei gamybos procesai yra gerai optimizuoti – tvarumas atsiperka. Kaip tą padaryti? Savo patirtimi dalijasi Aurimas Bagdanavičius, ekologiško aliejaus gamyklos Zarasuose „EKKO LT“ vadovas.
Visą straipsnį skaitykite: https://www.vz.lt/tvarus-verslas/2022/12/15/tvariu-pakuociu-naudojimas-verslui-atsiperka#ixzz7nWBUyBAN
Prie „Ateities pakuotės“ klubo prisijungė dar vieni nauji nariai – VšĮ „Gamtos ateitis“ klientai – UAB FOKSAS – ekologiškų maisto produktų pradininkai Lietuvoje.
„Sekdami JAV rinkos tendencijomis, lygiai prieš 12 metų, nusprendėme pasiūlyti savo pirmąjį vietinį aukščiausios kokybės sveikatai palankų produktą. Taip pradėjome sėkmingą ekologiškų produktų prekybą didžiuosiuose prekybos tinkluose ir šiandien galime pasidžiaugti Lietuvos prekybos įmonių asociacijos narių (IKI, Maxima, RIMI, Norfa) mums įsteigtu ekologiškiausio tiekėjo apdovanojimu. Mūsų produktai – tai chemikalų, pesticidų bei sintetinių trąšų nepaliesti gaminiai, atitinkantys aukščiausius ekologinio ūkininkavimo standartus. Jie yra gaminami siekiant daryti minimalų poveikį gamtai ir išsaugoti geriausias natūralias produktų savybes. Ekologiškiems produktams gaminti naudojami produktai, kurie yra išgaunami taikant rūpestingumo aplinka, ekologiškos bei švarios žemdirbystės ir gyvulininkystės principus, naudojant tvarius metodus bei perdirbamas pakuotes“.
„Ateities pakuotės“ klubas šiuo metu jau vienija 41 Lietuvos įmonę. Tarp jų – gėrimų gamintojai, maisto pramonės, statybinių medžiagų, pakuočių gamybos ir kitų sektorių bendrovės. VšĮ „Gamtos ateitis“ inicijuotas ir įkurtas klubas skatina Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalytis gerosiomis praktikomis, gilinti žinias šioje srityje bei stiprinti ekologinių iniciatyvų sklaidą Lietuvos versle ir visuomenėje. Nes kartu esame stipresni.
#Tvarumas. Įtraukti ir sudominti visuomenę – viena iš svarbiausių šiandienos užduočių, nes be visų įsitraukimo reikšmingų pokyčių pasiekti sunkiai įmanoma. Nuo ko pradėti?
– PRADĖTI nuo savęs, prisiimant verslui keliamus įsipareigojimus;
– EDUKUOTI kitus ir nesustoti mokytis patiems;
– SKAIČIUOTI – visuose procesuose remtis faktais, skaičiais, duomenimis, siekiant priimti pamatuotus ir tvarius sprendimus.
Kaip šiuos žingsnius savo versle įgyvendina „DS Smith Packaging Lithuania“ – mūsų #AteitiesPakuotėsKlubo nariai – visą straipsnį skaitykite:
„Didžiuliai pakuočių atliekų kiekiai ir taip pat didelis žaliavų ir energijos kiekis, kurio reikia toms pakuotėms pagaminti, – mūsų vartojimo, elgsenos ir pasirinkimų pasekmė. Visuomenė jau sutaria, kad pakuotę reikia panaudoti, rūšiuoti ir perdirbti. Bet visoje atliekų sistemoje net ne tai yra svarbiausias tikslas. Prioritetas – vengti perteklinių pakuočių ir minimalizuoti pakuočių kiekį iš esmės“, – Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų tyrimų centro vadovas, doc. dr. Visvaldas Varžinskas VšĮ „Gamtos ateitis“ įkurto „Ateities pakuotės“ klubo kvietimu dalijasi įžvalgomis apie didžiausius tvarių pakuočių iššūkius.
Visą straipsnį skaitykite „Verslo žiniose“: https://www.vz.lt/tvarus-verslas/2022/07/14/didysis-tikslas–ne-vien-tvarkyti-atliekas-bet-ju-sukurti-kaip-imanoma-maziau#ixzz7YzfMQJKJ
